CYP News / Sąmonė · CYP Reality

SąmonėIlgas skaitinys~9 min. skaitymo

Naktis, kai žemaičiai „išeidavo“ iš savęs: ką mūsų protėvių ritualai darė smegenims

Šventoji ugnis, sutartinės, pirtis ir Rasos naktis: kaip baltų ritualai galėjo keisti sąmonę ir ką apie tai sako šiandieninis mokslas.

  • Faktas su šaltiniu
  • Hipotezė spėjimas, ne įrodymas
  • Tradicija kultūrinė atmintis
  • Patirtis asmeniniai pasakojimai
Turinys
  1. Knyga, parašyta žmogaus, kuris Žemaitijos nematė
  2. Jėzuitai, kurie skaičiavo pagonis
  3. Romuva ir krivis: šventoji vieta, apie kurią žinome iš priešo
  4. Dabar į laboratoriją: būgnas, kuris išjungia ausis
  5. Sutartinės: daina, kuri kvėpuoja už tave
  6. Pirtis, ugnis ir naktis be miego
  7. Sąžiningai: ko mes NEŽINOME
  8. Šaltiniai

Įsivaizduok 1413-ųjų rudenį. Karalius Jogaila Dubysa plaukia į Žemaitiją. Ant aukšto kalno už Nevėžio stovi bokštas, o jame dieną naktį dega ugnis, kurią žyniai nuolat kursto malkomis. Karalius bokštą padega, ugniavietę išdrasko ir užgesina. Lenkų kariai ima kirsti šventuosius gojus, kuriuose žemaičiai nedrįso nulaužti nė šakos ir nušauti nė paukščio, nes tikėjo, kad tokiam žmogui velnias išsuks rankas ir kojas. Kronikininkas Janas Dlugošas rašo, kad „barbarus labai stebino“, jog kirtėjams nieko neatsitiko.

Dar anksčiau, 1387 m., pasak to paties Dlugošo, taip pat užgesinta „amžinoji“ Vilniaus ugnis. Ją prižiūrėjo žynys, kuris, pasak kronikininko, klausiantiesiems skelbdavo „dievo“ atsakymus apie ateitį.

FAKTAS yra tai, kad Dlugošas taip rašė. Ar viskas vyko būtent taip, yra HIPOTEZĖ: Dlugošas buvo krikščionis kronikininkas, aukštinęs Jogailą kaip Lietuvos „apaštalą“.

O dabar pagalvok apie ką kita. Kas valandų valandas žiūrėjo į tą ugnį? Ką jautė? Ir ar tai, ką mūsų protėviai vadino šventumu, šiandien laboratorijoje pavadintume pakitusia sąmonės būsena?

Teisingai atsakyti negalime, nes trūksta duomenų. Tačiau išlikusių pėdsakų pakanka, kad būtų įdomu juos pasekti.

Knyga, parašyta žmogaus, kuris Žemaitijos nematė

Faktas

Apie 1580 m. protestantas Janas Lasickis parašė lotynišką veikalėlį De diis Samagitarum („Apie žemaičių dievus“). Jis išspausdintas tik 1615 m. Bazelyje. Lietuviškai išverstas 1969 m., o 2009 m. išleistas kritinis leidimas su išsamiais komentarais Dingęs šventybės pasaulis.

Čia ir slypi pirmasis spąstas. Lasickis, kaip teigia Visuotinė lietuvių enciklopedija ir daugelis tyrėjų, lietuviškai nemokėjo ir rėmėsi kitų pasakojimais, ypač Žemaitijoje ilgai dirbusio karališkojo revizoriaus Jokūbo Laskausko. (2009 m. kritinio leidimo autorius Vytautas Ališauskas šį vertinimą švelnina: jo manymu, Lasickis „apie lietuvių kalbą šį tą nutuokė“.) Dievų vardus jis užrašė taip iškraipytai, kad kalbininkai iki šiol ginčijasi, ką jie reiškė. Vadinasi, skaitome ne žemaitį, o užsienietį, kuris girdėjo iš kitų, kas girdėjo iš trečių.

Vis dėlto per tuos iškraipymus matyti gyvas pasaulis su daugybe dievų, žalčiais namuose ir aukomis. Dievų paminėjimų yra ir ankstesniuose šaltiniuose. Pirmosios lietuviškos knygos, Mažvydo katekizmo (1547 m.), lotyniškoje pratarmėje minimi Perkūnas, laukosargai ir Žemėpatis, o eiliuotoje lietuviškoje prakalboje raginama mesti kaukus, žemėpatį, laukasargus ir aitvarą. Ilgą lietuvių ir žemaičių dievų sąrašą 1582 m. kronikoje pateikė Motiejus Strijkovskis (jį išsamiai nagrinėjo Gintaras Beresnevičius). Istorikas Mangirdas Bumblauskas pažymi, kad paskutinį žinomą pagoniškų dievų sąrašą Žemaitijoje jėzuitai sudarė net 1619 m. Tai buvo daugiau nei du šimtmečius po oficialaus krikšto.

Jėzuitai, kurie skaičiavo pagonis

Faktas

Jėzuitų metinėse ataskaitose rašoma, kad suaugę žemaičiai krikštyti dar 1593 m. (Vilniaus kolegijos jėzuitai Žemaitijos kaimuose) ir 1611 m. (Kražių jėzuitai pakrikštijo 4 suaugusiuosius). Kražių kunigai mini aptikę „didžiulę daugybę pagonių“. Istorikas M. Bumblauskas cituoja 1622 m. popiežiaus nuncijaus Cosimo de Torreso pranešimą: esą, kad „viename užkampyje prie Klaipėdos“ pranciškonai atvertė kelis tūkstančius žmonių, kurie „garbino stabus, medžius, žalčius“.

Šituos tekstus reikia skaityti su pieštuku rankoje. Juos rašė misionieriai, kuriems buvo naudinga, kad pagonybė atrodytų kuo gausesnė ir tamsesnė. Kuo daugiau „stabmeldžių“, tuo didesnė pergalė. Apie tai, kas vyko žmonių galvose per apeigas, jie beveik nieko nerašė. Jiems tai buvo velnio darbas, o ne patirtis, kurią vertėtų aprašyti.

Romuva ir krivis: šventoji vieta, apie kurią žinome iš priešo

Faktas

1326 m. Kryžiuočių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis aprašė Romuvą Nadruvoje ir joje gyvenusį krivį (Criwe), kurį esą gerbė „kaip popiežių“. Šiuos ir šimtus kitų liudijimų Norbertas Vėlius surinko į keturtomį „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“.

Hipotezė

Ar Romuva iš tiesų buvo visų baltų centras, mokslininkai tebesiginčija. Dusburgietis buvo ordino žmogus, o priešą kartais naudinga pavaizduoti kaip vieningą ir pavojingą.

Tradicija

Vaidilutės, saugančios amžinąją ugnį, Šventaragio slėnis, žyniai ir burtininkai, sprendžiantys pagal ženklus, yra tvirtai įsišakniję mūsų kultūrinėje atmintyje. Dalis šių vaizdinių kilę iš XVI a. metraščių ir romantizmo laikų perpasakojimų, todėl ne kiekviena detalė yra istoriškai patikrinta.

Dabar į laboratoriją: būgnas, kuris išjungia ausis

Faktas

2016 m. Maxo Plancko instituto mokslininkai (Hove, Stelzer, Nierhaus ir kt.) paguldė į fMRT skenerį 15 patyrusių šamaniškų praktikų. Jie klausėsi ritmingo būgno ir arba pasinerdavo į transą, arba ne. Per transą sustiprėjo ryšys tarp užpakalinės juostinės žievės, kuri susijusi su į vidų nukreiptu mąstymu, ir kontrolės tinklo sričių. Klausos kelias tarsi „atsijungė“: smegenys nustojo apdoroti monotonišką garsą ir nusigręžė į vidų.

Faktas

Dar 1962 m. psichologas Andrew Neheris paskelbė, kad ritmingas būgnavimas gali „pagauti“ smegenų elektrinį aktyvumą ir sukelti neįprastų pojūčių. Tai senas ir nedidelis tyrimas, todėl jį reikėtų vertinti kaip istorinį įdomumą, o ne kaip galutinį įrodymą.

Hipotezė

Baltų ritualuose būgnas nėra tiek gerai dokumentuotas kaip Sibiro šamanizme. Tačiau ritmas, kartojimas ir ilga trukmė buvo būdingi ir mūsų apeigoms. Mechanizmas galėjo būti panašus.

Sutartinės: daina, kuri kvėpuoja už tave

Faktas

Sutartinės yra daugiabalsės lietuvių giesmės, kuriose balsai susikerta disonansais, o tie patys žodžiai kartojami be galo. 2010 m. UNESCO jas įrašė į Žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Faktas

2001 m. BMJ paskelbtame tyrime italų mokslininkai (Bernardi ir kt.) nustatė, kad kalbant rožinį lotyniškai arba kartojant jogos mantrą kvėpavimas sulėtėja iki maždaug šešių įkvėpimų per minutę. Tada sinchronizuojasi širdies ritmo ir kraujospūdžio svyravimai, padidėja širdies ritmo variabilumas. Tyrime dalyvavo 23 žmonės.

Hipotezė

Sutartinių niekas taip nematavo. Tačiau ilgai kartojamas giedojimas, kurio frazės priklauso nuo kvėpavimo, galėjo veikti panašiai. Disonansai ir „sukimasis“ ratu galėjo dar labiau sustiprinti panirimo jausmą. Šią idėją verta patikrinti tyrimu, o ne priimti kaip faktą.

Pirtis, ugnis ir naktis be miego

Tradicija

Pagal Visuotinę lietuvių enciklopediją Rasų laužą įžiebdavo titnagu įskelta ugnimi, prie jo dainuota ir eita rateliais, šokinėta per ugnį. Vidurnaktį ieškota paparčio žiedo, kurį radęs žmogus esą tapdavo visažiniu. Priešaušriu ugnis buvo nešama į namus. Tautosakininkė Nijolė Laurinkienė aprašo tikėjimą, kad Rasų rytą saulė „šoka“, ir tai matydavo tie, kas laukė saulėtekio. Pirtis tradicijoje buvo siejama ir su gimdymu bei moterų apeigomis. Tai rodo etnografiniai pasakojimai, tačiau tikslesnio akademinio šaltinio apie pirties apeigas neradau.

Faktas

Didelis Suomijos kohortinis tyrimas (Laukkanen ir kt., JAMA Internal Medicine, 2015 m., 2315 vyrų, stebėti apie 20 metų) parodė, kad tie, kurie pirtyje lankėsi 4–7 kartus per savaitę, rečiau mirė nuo širdies ligų. Tačiau tai stebėjimo tyrimas, kuris parodo sąsają, o ne įrodo priežastį.

Faktas

Apžvalgoje Nature Reviews Neuroscience (Krause ir kt., 2017 m.) apžvelgiama, kaip miego netekimas veikia dėmesį, darbinę atmintį ir emocijas, daugiausia remiantis smegenų vaizdinimo tyrimais.

Hipotezė

Pabandyk sudėti viską kartu: naktis be miego, kaitra, liepsnos mirgėjimas, giesmės ritmas, galbūt ir pasninkas prieš šventę. Rezultatas galėjo būti būsena, kurioje paparčio žiedas atrodo visai tikras. FAKTAS. Antropologas Christopheris Lynnas (2014 m., Evolutionary Psychology, 226 suaugusieji) nustatė, kad žiūrint į ugnies vaizdo įrašą su traškėjimo garsu kraujospūdis sumažėjo, ir tuo labiau, kuo ilgiau buvo žiūrima. Nuosekliausias poveikis nustatytas žiūrint ugnį su garsu, o jį stiprino polinkis „panirti“ į patirtį. Tai įrodo atsipalaidavimą, tačiau ne transą. Apie žiūrėjimo į ugnį poveikį smegenų bangoms patikimų recenzuotų duomenų neradau.

Patirtis

Daug kas, praleidęs Rasų naktį prie laužo, pasakoja, kad paryčiais laikas tarsi sustoja, o pasaulis atrodo kitoks. Tai nėra moksliniai duomenys, tačiau tokie pasakojimai ir paskatino šį tyrimą.

Sąžiningai: ko mes NEŽINOME

Svarbiausia tai, kad nė vienas žemaitis neparašė, ką jautė per apeigas. Visus liudijimus užrašė svetimi žmonės: kryžiuočiai, misionieriai, užsienio humanistai. Jie ritualus matė iš šono, dažnai priešiškai, o kartais rašė iš nuogirdų. Dalis „senosios religijos“, kurią įsivaizduojame šiandien, yra XIX a. romantikų rekonstrukcija: pavyzdžiui, Teodoro Narbuto 1835 m. „Lietuvių mitologijoje“, pasak VLE, yra „netikslumų ir pramanytų dalykų“, o deivė Milda laikoma jo sukurtu vardu. Neradau patikimo šaltinio, kad baltai sąmoningai naudojo psichoaktyvias medžiagas, todėl apie tai nieko netvirtinu.

Šiuolaikiniai tyrimai patikimi, tačiau dažnai nedideli, atlikti kitose kultūrose ir tiria kitas praktikas. Iš jų galima suprasti, kas galėjo vykti. Ką protėviai iš tiesų patyrė, iš jų nesužinosime.

Šaltiniai

  1. J. Dlugošas, Annales, 1413 m. (lenk. vert.): https://pl.wikisource.org/wiki/Strona:Jana_D%C5%82ugosza_Dziej%C3%B3w_Polskich_ksi%C4%85g_dwana%C5%9Bcie_-_Tom_IV.djvu/159
  2. J. Dlugošas apie 1387 m. Vilnių (lenk. vert. ištrauka): https://www.e-historia.com.pl/historia-w-zrodlach/sredniowiecze/polska-w-okresie-rozkwitu-i-schylku-sredniowiecza/unie-polski-z-w%C4%99grami-i-litw%C4%85/chrzest-litwy-w-1387-roku-wg-historii-polski-jana-d%C5%82ugosza.html
  3. Straipsnis „Rudis illa nacio et pannosa“ (Acta Historica Universitatis Klaipedensis) apie Dlugošo 1387 m. aprašymo patikimumą: https://e-journals.ku.lt/journal/AHUK/article/215/info
  4. Mažvydo katekizmas (1547), LNB: https://www.lnb.lt/naujienos/6149-1547-m-sausio-8-aja-isleistas-mazvydo-katekizmas ; pratarmės citata: https://lt.wikipedia.org/wiki/Laukasargis
  5. M. Strijkovskis, Kronika (1582), skaitmeninė kopija: https://www.dbc.wroc.pl/dlibra/publication/9028/edition/8171/content ; G. Beresnevičius, „M. Strijkovskio Kronikos lietuvių dievų sąrašas“: https://www.lituanistika.lt/content/4248
  6. VLE, „Joninės“: https://www.vle.lt/straipsnis/jonines/
  7. N. Laurinkienė, „Saulėtekio stebėjimas per Rasas“: https://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Laurinkiene_Nijole/Laurinkiene_SA_2019_12.pdf
  8. C. D. Lynn, 2014, Evolutionary Psychology (ugnis ir kraujospūdis): https://doi.org/10.1177/147470491401200509
  9. J. Lasickis, De diis Samagitarum (lot. tekstas): https://la.wikisource.org/wiki/De_diis_Samagitarum
  10. Dingęs šventybės pasaulis (kritinis leidimas, 2009): https://www.lituanistika.lt/content/22115
  11. VLE, „Jan Łasicki“ (lietuviškas leidimas 1969 m.; nemokėjo lietuviškai): https://www.vle.lt/straipsnis/jan-lasicki/
  12. Jaskevičius, „Jono Lasickio žemaičių dievai“ (vert. D. Razauskas; apie Laskauską ir 1969 m. leidimą): https://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Vertimai/Jaskevicius_LK_2010_4_verte_Razauskas.pdf
  13. D. Razauskas, „Vėl Lasickis? – Pagaliau Lasickis!“ (apie V. Ališausko vertinimą): https://tautosmenta.lt/wp-content/uploads/2013/12/Razauskas_Dainius/Razauskas_LK_2012_4_R.pdf
  14. VLE, „Lietuvių mitologija“ (romantinė kryptis, T. Narbutas): https://www.vle.lt/straipsnis/lietuviu-mitologija/
  15. „Pseudomitologemos „Milda“ kilmė“: https://www.lituanistika.lt/content/94192
  16. M. Bumblauskas, „Žemaitijos konversijos pabaiga: keli XVII a. pradžios faktai“: https://www.lkma.lt/site/archive/studijos/VII/bis_t7_p041-054_Bumblauskas.pdf
  17. Kražių kolegijos šaltiniai (ARSI): https://www.lituanistika.lt/content/84601
  18. N. Vėlius (sud.), Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: https://www.lnb.lt/istekliai/mokslo-ir-enciklopediju-leidybos-centro-istekliai/baltu-religijos-ir-mitologijos-saltiniai
  19. „Lietuvių ir prūsų kulto tarnai: Criwe“: https://etalpykla.lituanistika.lt/object/LT-LDB-0001:J.04~2017~1508499841367/J.04~2017~1508499841367.pdf
  20. Hove ir kt., 2016, Cerebral Cortex: https://doi.org/10.1093/cercor/bhv137
  21. Neher, 1962, Human Biology: http://www.jstor.org/stable/41448545
  22. Bernardi ir kt., 2001, BMJ: https://doi.org/10.1136/bmj.323.7327.1446
  23. Laukkanen ir kt., 2015, JAMA Intern Med: https://doi.org/10.1001/jamainternmed.2014.8187
  24. Krause ir kt., 2017, Nat Rev Neurosci: https://doi.org/10.1038/nrn.2017.55
  25. UNESCO, Sutartinės: https://ich.unesco.org/en/RL/sutartines-lithuanian-multipart-songs-00433

Žymos „Faktas“, „Hipotezė“, „Tradicija“ ir „Patirtis“ – pagal redakcinę politiką.